Naujienos iš Pietų Afrikos 2008.05.27
”Žudymas prasideda nuo paprastos neapykantos ir baigiasi kai renkamės tikrą atleidimą.” ”Neaykanta yra žmogaus priešas, bet dažnai žmonės priima ją kaip savo jėgą.”“Neapykanta turėtų būti velniui ir tam kas gimė iš velnio.”
Iš Pietų Afrikos Respublikos bėga malaviečiai, mozambikiečiai, zimbabviečiai ir kitų tautybių žmonės, į šią šalį atvykę kas prieš keletą metų, kas prieš kelis mėnesius, o kai kas tik prieš kelias savaites. PAR juodaodžiai gyventojai pasijuto nesaugiai, nes šalyje vis sunkiau rasti darbą. Prasidėjo žudynės, nukreiptos prieš afrikiečius ir azijiečius, atvykusius į šią labiausiai išsivysčiusią Afrikos šalį. Emigrantų gyvenami rajonai griaunami ir deginami, žmonės mušami, deginami gyvi. Šalyje įsikūrė apie 20 stovyklų, kuriose prasidėjus persekiojimams apsistojo apie 10 000 imigrantų.
Žiniasklaida praneša, kad mažiausiai 50 asmenų buvo nužudyta, dešimtys tūkstančių paliko namus bėgdami nuo ksenofobiško (ksenofobija – nemėgimas visko kas užsienietiška; neapykanta svetimšaliams) smurto, kuris daugiausia nukreiptas į zimbabviečius, pabėgusius iš savo nualintos šalies, kurią jau daugiau nei 20 metų valdo diktatorius Robertas Mugabė (Robert Mugabe). Zimbabvės prezidentas R.Mugabė šalį valdo nuo 1980-tų metų. Jo politika buvo komunistinė ir rasistinė. Baltaodžiai šalies gyventojai, kurie daug jėgų įdėjo dėl šios atsilikusios Afrikos šalies suklestėjimo buvo diskriminuojami. Iš jų buvo atimami ūkiai, kol galų gale žemės ūkis buvo sužlugdytas. Per 1997 metais vykusią žemės perskirstymo programą apie 1500 baltaodžių savininkų pramoninių ūkių buvo nusavinta. Ūkininkams nebuvo sumokėta jokia kompensacija. Šie ūkiai sudarė apie puse visų šalies pramoninių ūkių. Jie buvo išdalinti smulkiesiems jodaodžiams ūkininkams arba netgi bežemiams. Iki 2005-ųjų šalyje liko tik keletas baltaodžių ūkininkų. Pramonės įmonės buvo galutinai sužlugdytos praėjusiai metais, kai Mugabė, nusprendęs padidinti savo populiarumą, įsakė sumažinti maisto produktų ir kitų prekių kainas per pusę. Deja, tai nepadėjo Mugabei išlikti populiariu ir per kovo mėnesį įvykusius rinkimus Zimbabvės gyventojai daugiau balsų atidavė opozicijos lyderiui, tačiau šitiek metų valdžioje išbuvęs Mugabė vis dar nepaleidžia valdžios vairo, rinkimų rezultatų skačiavimas niekaip nesibaigia. Po kainų sumažinimo šalis „bankrutavo“ per kelias savaites. Infliacijos tempai buvo milžiniški, kokių turbūt nėra patyrusi jokia pasaulio valstybė. Gyventojai tūkstančiais bėgo į PAR. Daugelis jų buvo deportuoti atgal į Zimbabvę. Ypač aktyviai pabėgėlius gaudė baltaodžiai ūkininkai. Visgi PAR apsigyveno apie 300 000 (kiti mano, kad dar daugiau) zimbabviečių. Galima pastebėti tokį Afrikos problemų bruožą, kad jos keliauja iš vienos šalies į kitą, transformuodamosis ir kiekvienoje šalyje įgydamos vis kitą atspalvį. Ryškus to pavyzdys Centrinės Afrikos šalys – Ruanda, Burundis, Kongo Demokratinė Respublika.
Grįžkime į PAR susidariusią situaciją. Mus, gyvenančius Malavyje, pasiekė pranešimas apie nužudytą malavietį Joną Kaluzį Simkondą (Jonas Kaluzi Simkonda). Bantu tautų atstovai žudo tos pačios Bantu grupės gyventojus. Mozambiko vyriausybė sudarė specialią komisiją, priimančią tūkstančius mozambikiečių, grįžtančių į skurdų Mozambiką. Malavio vyriausybė išsiuntė autobusus, kurie jau parvežė pirmuosius malaviečius.
Kažkada PAR gyventojai slėpėsi kaimyninėse valstybėse bėgdami nuo Aparteido režimo. Gaila, kad šiuo metu jie pamiršo savo liūdną istoriją ir dabar lieja neapykantą ant tų šalių gyventojų, kuriose jiems teko glaustis. O juk kai kurių kaimyninių valstybių piliečiai, tokie kaip Klementas Kadalis (Clement Kadalie), aktyviai dalyvavo antiaparteido judėjime. Kiti prisidėjo prie PAR įmonių įkurimo Malavyje, Mozambike ir Zimbabvėje, sudarydami sąlygas atvykti daugybei PAR menedžerių įsidarbinti tose šalyse.